2006 m.- Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimas (1791.10.20)
Doc. dr. Eligijus Raila
XVIII a. viduryje Lietuvos ir Lenkijos valstybėse pradėtas socialines ir politines reformas vainikavo 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija – „Valdymo įstatymas“. Tačiau ši konstitucija netapo paskutiniu Ketverių metų seimo akordu.
Valstybės pagrindų reformą užbaigė 1791 m. spalio 20 dieną priimtas įstatymas – „Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimas“ (Zaręczenie wzaiemne Oboyga Narodów), tapęs esmine konstitucijos pataisa. Seimui ją pateikė Lietuvos konfederacijos maršalas Kazimieras Nestoras Sapiega. Jo projektą parėmė ir karalius Stanislovas Augustas, būgštavęs, kad nesutarimus tarp Lenkijos ir Lietuvos savo tikslams gali išnaudoti konstitucijos reformoms priešiška Rusija. Seimas „Įsipareigojimą“ priėmė vienbalsiai, ir spalio 22 d. jis buvo įtrauktas į teismo knygas. Šis įstatymas nedviprasmiškai teigė, kad Lietuvos „provincija“ yra kažkas kita, nei Mažosios Lenkijos ir Didžiosios Lenkijos provincijos.
Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimo antraštinis lapas
Jei Lietuvos pasiuntinių ir senatorių paramą Gegužės 3 d. konstitucijai galėtume traktuoti kaip nuolaidą Lenkijai, padarytą dėl visos Respublikos interesų, tai ir „Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimą“ galime vertinti kaip Lenkijos delegatų nuolaidą Lietuvai. Tai stiprino Lietuvos ir Lenkijos „politinių tautų“ konsolidaciją. Pagal „Įsipareigojimą“ Lietuva privalėjo būti atstovaujama taip, kad turėtų po lygų narių skaičių (kaip ir Lenkija) centrinėse valdžios institucijose. Pusė Iždo ir Karo komisijų bei trečdalis Policijos komisijos narių turėjo būti iš Lietuvos: „Abiejų Tautų karo komisiją ir iždo komisiją turi sudaryti po lygiai asmenų – pusė iš Karūnos, o kita pusė iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos“. Komisijoms paeiliui tiek pat laiko turėjo pirmininkauti Lietuvos ir Lenkijos atstovai. Lietuvos iždo viešųjų įplaukų kasa privalėjo likti jos teritorijoje, o Lietuvos piliečių Ginčius su iždu ir toliau turėjo nagrinėti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos iždo teismas.
Gegužės 3 d. konstitucijos antraštinis lapas
Buvo pabrėžta, kad „Įsipareigojimas“ tampa pacta conventa dalimi, kuriam privalės prisiekti būsimi valdovai ir jų įpėdiniai. Lenkijos Karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštija pradėtos traktuoti kaip dvi lygiavertės politinės partnerės. Kitaip negu istoriografinė versija, pabrėžusi Lietuvos išnykimą Karūnos glėbyje, būtų galima teigti, kad anuometinė Lietuvos visuomenė išsaugojo šalies istorinio atskirumo ir savarankiškumo tradiciją.
