2009 m. – Tūkstantmetis ir LDK
Prof. dr. Alfredas Bumblauskas
1009-ųjų Lietuva, jos „karalius“ Netimeras, jo ir jo kariaunos krikštas tapo istoriniu epizodu. Atrodo, kad šiame įvykyje užkoduotas visas tolesnis Lietuvos likimas – stojomės ir kritome: XII a. rusų šaltiniai mini Lietuvą tarp jai mokančiųjų duoklę. XIII a. Lietuva tarsi viską pradėjo iš naujo ir pagaliau sukūrė valstybę, kuri į istoriją įėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) vardu. Tai Lietuva padarė vienintelė iš Rytų Pabaltijo tautų, o Vilnius vėliau ilgam tapo pagrindiniu ar net vieninteliu (ypač nusilpus totoriams) politiniu ir kariniu Maskvos varžovu plačiose Rytų Europos erdvėse.
Šiandien šis valstybės bei senosios Lietuvos istorijos ir kultūros tarpsnis dažniausiai prisimenamas Tūkstantmečio kontekste. Net jei pritarsime pažiūroms, kad kai kuriais požiūriais daug svarbesni ir labiau šiandieną paveikę yra moderniųjų laikų istorijos procesai, t. y. XX a. Lietuvos valstybingumo tarpsniai, vis tiek turėsime pripažinti, kad didžiąją dalį Lietuvos Tūkstantmečio sudaro būtent LDK istorija.
LDK herbas. Pieštas apie 1555 m. Vilniaus kapitulos aplinkoje. Saugomas Paryžiuje Arsenalo b-koje (ms. 1114, c.2)
Antra vertus, ši valstybė buvo tokia originali savo santvarka ir daugiakultūriškumu, kad dėl jos tautinio pobūdžio, dėl jos „aukso amžių“ chronologijos, net dėl valstybės ir jos valdovų titulų (kunigaikščių ar karalių) tebesama įvairiausių nuomonių. Pirmiausia požiūriai skyrėsi priklausomai nuo to, iš kur buvo žiūrima: nuo Vilniaus ir Kauno ar nuo Maskvos ir Sankt Peterburgo, nuo Krokuvos ir Varšuvos, pagaliau nuo Minsko ar Kijevo bokštų. Dažnai rusų istorikui LDK buvo „tikrosios rusų žemės“, o lenkų istorikui – Lenkijos istorijos dalis. Lietuvių istorikai pabandė atsiriekti tautinę LDK istorijos riekę, jais vėliau pasekė baltarusių istorikai, riekdami dar didesnę riekę, savindamiesi ir Ukrainos paveldą, o lietuviams palikdami tik Žemaitijos istoriją.
Skyrėsi pažiūros ir į tai, ką laikyti pakilimais ir nuosmukiais LDK istorijoje. Seniesiems, o daliai ir šiuolaikinių istorikų LDK esmė buvo ir yra jos imperinės galios ir užvaldytos erdvės nuo jūrų iki jūrų, todėl ir „aukso amžiais“ jie laikė XIV–XVI a. istoriją su herojinėmis kovomis prieš vokiečių ordinus, žygiais į Maskvą, su Žalgiriu ir Orša. Šiais laikais vis dažniau akcentuojamos christianizacija ir civilizacinė pažanga XVI–XVIII a., atvedusios prie Vilniaus baroko mokyklos ir Gegužės 3-iosios konstitucijos.
Kad ir kokie būtų nuomonių skirtumai, dėl svarbiausių įvykių, regis, sutariama, tik skiriasi jų vertinimai. Būtent šių įvykių ir reiškinių lakoniški užrašai ir sudaro didžiausio LDK išsiplėtimo XV a. pradžioje nuo Baltijos iki Juodosios jūrų kontūrą antroje Tūkstantmečiui skirtoje monetoje:
Mindaugas Lietuvos karalius 1253
Vilnius Lietuvos sostinė 1323
Lietuvos krikštas 1387
Vytautas Didysis 1392–1430
Žalgirio mūšis 1410
Oršos mūšis 1514
Pirmoji spausdinta knyga 1522
Lietuvos Statutai 1529, 1566, 1588
Pirmoji lietuviška knyga 1547
Liublino unija 1569
Vilniaus universitetas 1579
Vilniaus barokas
1791 gegužės 3–spalio 20 konstitucija
Valstybė: nuo „šešėlinės imperijos“ prie Lenkijos šešėlio?
LDK buvo išplėtusi teritoriją toli į rytus. Didžiausio išsiplėtimo laikais XV a. pradžioje ji buvo apėmusi plačias Rytų Europos erdves nuo Baltijos iki Juodosios jūrų (tuo metu valstybės plotas buvo 1mln. km2), kur šiandien matome Baltarusijos ir Ukrainos valstybes, todėl kartais net pavadinama „šešėline imperija“. Pirmiausia turima galvoje ta aplinkybė, kad Lietuva užėmė didelę dalį susiskaldžiusios Kijevo Rusios paveldo sekdama paskui mongolų „tigrą“, – t. y. pasinaudodama jų nusiaubimais ir senųjų rusų siekiu šlietis prie švelnesnio agresoriaus. Šis švelnumas, aišku, yra sąlyginis, tačiau iš tikro lietuviai, panašiai kaip kažkada frankai Galijoje, neprimetinėjo užkariautoms žemėms savos kultūros, o priešingai – perėminėjo stačiatikišką raštijos ir kultūros tradiciją, taigi nepriminė klasikinių imperijų elgesio. Antra vertus, nors pirmas Lietuvos valdovas Mindaugas vienintelis buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi, net nuo krikšto atsimetę Lietuvos didieji kunigaikščiai Gediminas ar Algirdas titulavo save „karaliais“, o Vytautas prieš savo mirtį 1430 m. buvo per žingsnį nuo karališkosios karūnacijos. Net jeigu manytume, kad per drąsu šią valstybę vadinti imperija, vis tiek turėtume pripažinti, kad XIV–XVa. LDK buvo tapusi didvalstybe ir reikšminga politine jėga Vidurio ir Rytų Europoje. Tai leido atlaikyti Vokiečių ordino agresiją ir 1410 m. kartu su Lenkija laimėti lemtingą Griunvaldo (Žalgirio) mūšį. Nuo XIV a. pabaigos 200 metų Lenkijos soste (XVI a. pradžioje dar ir Čekijos bei Vengrijos) sėdėjo lietuvių kilmės Jogailaičių dinastijos atstovai ir dažniausiai jie buvo bendri tiek Lenkijos, tiek Lietuvos valdovai. XVI a. viduryje pradėjus labiau reikštis rusų valstybei, Lietuva buvo priversta sudaryti stipresnę sąjungą su Lenkija. 1569 m. susikūrė jungtinė Lenkijos ir Lietuvos valstybė – Abiejų Tautų Respublika, kurioje LDK, praradusi Ukrainą, vis dėlto išlaikė suverenitetą, nors ir apkarpytą. Antra vertus, nereikėtų pamiršti, kad Europos istoriografijoje Lenkijos ir Lietuvos valstybė dažnai klaidingai yra laikoma tik lenkų valstybe ir vadinama Lenkija. Vis dėlto net XVIII a. pabaigoje, mėginant įvykdyti reformas ir sustiprinti valstybę priimant Gegužės 3-iosios konstituciją, tebebuvo suvokiamas jungtinės valstybės dualizmas, tai parodė šios konstitucijos 1791 m. spalio 20 d. išaiškinimas. Šioms reformoms aršiai priešinosi vidaus konservatyvioji opozicija ir kaimyninės šalys Rusija, Prūsija ir Austrija. 1795 m. jos įvykdė paskutinį Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimą, ir didžioji Lietuvos žemių dalis atiteko Rusijai.
Stepono Batoro (1576 – 1586) taleris, 1585 m.
Civilizacija: nuo pagoniško unikalumo prie ankstyviausios Europoje konstitucijos
Vakarų Europos valstybės savo kultūrinę tradiciją pradėjo antikinės Romos ar Karolio Didžiojo imperijos laikais, Vidurio Europos šalys įžengė į krikščioniškąją civilizaciją tuo metu, kai joms dar buvo pripažįstama teisė į savarankišką krikštą (IX–X a.), o Lietuvos valstybė susikūrė pavėluotai ir jai teko atlaikyti Kryžiaus karus. Vakarų civilizacija nebepripažino Lietuvai teisės savarankiškai krikštytis. Nors pirmasis Lietuvos valdovas Mindaugas apsikrikštijo ir 1253 m. net užsidėjo karaliaus karūną, aiškėjo, kad krikšto sąskaita yra valstybės egzistencija. Todėl Lietuva atsimetė nuo krikšto ir dar 150 metų liko pagoniška valstybe – paskutiniąja Europoje! Pagonybės teikiamos kultūrinės vertybės nebuvo didelės, todėl ypač svarbus vaidmuo valstybėje teko aneksuotų stačiatikiškų žemių kultūrai. Be to, nebuvo nė vieno pagoniško Lietuvos valdovo, kuris nebūtų siekęs krikšto, o kai kurie nebūtų aktyviai kvietę pirklių ir amatininkų iš Vakarų.
1387 m. apsikrikštijusi Lietuva atsigręžė į Vakarų kultūrą. XV a. freska Strasbūro Šv. Petro naujojoje bažnyčioje tapo ir Lietuvos įsiliejimo į krikščioniškąją civilizaciją simboliu – joje tautų žygio prie kryžiaus eiseną užbaigia Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė.
Paskutinė priėmusi krikštą, per šimtmetį ji atliko unikalų kultūros šuolį, tokio nereikėjo atlikti nė vienai Europos šaliai įsisavinant Vakarų krikščioniškosios kultūros vertybes. Labiausiai matomą, o kartu bene esmingiausią šio kultūrinio šuolio dalį sudarė raštijos įsisavinimas. Jau XVI a. pradžioje pradėtos rašyti (Martyno „Agenda“, išspausdinta 1499 m. Gdanske) ir spausdinti (Pranciškaus Skorinos „Mažoji kelionių knygelė“, 1522 m. Vilniuje) knygos, perimtos Renesanso ir Reformacijos idėjos, sukūrusios sąlygas ir pirmai lietuviškai knygai (Martyno Mažvydo „Katekizmas“, 1547 m.). 1569 m. į Lietuvą atvykę jėzuitai įtraukė kraštą į katalikiškos Reformos regioną, o 1579 m. įkuriamas Vilniaus universitetas. XVII a. Lietuva ne tik mokėsi iš Europos knygų, bet ir mūsų knygos pradėjo sklisti Europoje: užteks paminėti popiežiaus karališkuoju poeto vainiku vainikuoto Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus poeziją ir daugybės leidimų bei vertimų Vakaruose susilaukusį Kazimiero Semenavičiaus „Didįjį artilerijos meną“ (pirmas leidimas „Magna ars artileriae“, 1650 m. Amsterdame).
Europėjimo procesas reiškėsi ir tuo, kad Lietuva mokėsi kurti gotikos ir renesanso architektūtą. Jau XVI a. pradžioje sukuriamas tikras gotikinės architektūros šedevras – šv. Onos bažnyčia Vilniuje. Europietiška architektūra labiausiai suklestėjo baroko laikais, kai Lietuvoje susiformavo originali ir savarankiška baroko mokykla, savo poveikio erdve nuo Žemaitijos iki Dniepro Baltarusijoje neturinti analogų Europoje. Jos pagrindinis architektas Johanas Kristupas Glaubitzas, kūręs XVIII a. viduryje, yra palikęs visą plejadą barokinės architektūros šedevrų, tai leidžia jį priskirti prie žymiausių to meto Europos architektų. Jo kūryba dar nėra tinkamai įvertinta Europos architektūros istorijoje. Bet kuriuo atveju jo kūryba laikytina Lietuvos kultūros „diplomatijos“ viršūne – barokiniai Vilniaus bokštai leidžia ir šiandien visiems svečiams iš pirmo žvilgsnio atpažinti Lietuvą kaip Vakarų kultūros kraštą.
Karmelitų vienuolyno Mstislavlyje bažnyčia. Pastatyta XVII a. 4 deš., o 1746-1750 m. rekonstruota J.K. Glaubico. Tai – tolimiausias į rytus nutolęs LDK barokinės architektūros paminklas
Gal net dar svarbesnė poveikiu vėlesnėms kartoms buvo Lietuvos teisinė mintis. Jau XVI a. įvykdoma teisės kodifikacija (1529 m., 1566 m. ir 1588 m. Lietuvos Statutai), sistemingumo lygiu pralenkusi Vidurio Europos šalių teisines sistemas. Dar aukščiau teisinė mintis pakilo XVIII a. pabaigoje su 1791 m. gegužės 3-iosios konstitucija. Ji buvo priimta tik šiek tiek vėliau negu 1787 m. JAV konstitucija, taip tapdama antrąja konstitucija pasaulyje ir ankstyviausia Europoje – ji keliais mėnesiais aplenkė Prancūzijos konstituciją. Su pastarosios kūrimo procesu būta tiesioginio ryšio – pirmieji Lenkijos ir Lietuvos konstitucijos projekto apmatai buvo parašyti pagal Prancūzijos revoliucijos metu priimtą 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją. Taigi Lenkijos ir Lietuvos reformatoriai akivaizdžiai orientavosi į Didžiąją Prancūzijos revoliuciją. Ne veltui 1791 m. vasarą Lenkijos ir Lietuvos valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis rašė Prancūzijos Steigiamajam susirinkimui, kad be Prancūzijos „…yra dar viena tauta Europoje“.
Tiek ši konstitucija, tiek apskritai valstybė buvo sunaikinta. Tačiau Lietuvoje net trukdant Rusijai susiformavo modernioji pilietinė visuomenė ir du kartus XX a. atkurta Nepriklausomybė (1918 m. ir 1990 m.). Visa tai galima laikyti ir senosios Lietuvos teisės bei jos nulemtos bajoriškosios pilietinės visuomenės paveldu.
Ryčiausios lotyniškos kultūros šalis, o kartu tiltas tarp Rytų ir Vakarų
LDK buvo ryški Europos civilizacijų sandūra. Ne tik per LDK vidurį, bet ir tam tikra prasme per jos sostinę Vilnių ėjo riba tarp Europos bizantiškosios ir lotyniškosios civilizacijų. Todėl ir šiandien Vilniuje, Lietuvoje, o kartu ir Baltarusijoje galima atrasti šiauriausią bei ryčiausią katalikiškosios kultūros paveldą, aktualų italui, ispanui, lotynų amerikiečiui ar net filipiniečiui, o kartu suvakarietintą stačiatikiškosios kultūros paveldą, svarbų rusui, ukrainiečiui ar bulgarui. Vilnius su savo gotikinėmis ir barokinėmis bažnyčiomis bei cerkvėmis – dviejų Europos civilizacijų sandūros ir sąveikos simbolis.
Be to, Vilnius ir LDK dalyvavo lotyniškosios civilizacijos skilime į protestantišką šiaurę ir katalikiškuosius pietus. XVII–XVIII a. LDK ir Vilnius tapo pasauliniu žydų kultūros centru. Prie tokio Vilniaus iškilimo, matyt, daugiausia prisidėjo čia gyvenęs garsusis rabinas Eliyahu ben Shlomo Zalman (1720–1797 m.) – didžiausias Talmudo žinovas, skleidėjas ir komentatorius, Lietuvos žydų dvasinis autoritetas, pelnęs Vilniaus Gaono (išminčiaus) vardą.
Būtent nuo XVIII a. Vilnius dėl savo vaidmens žydų kultūrai buvo pramintas „Lietuvos Jeruzale“ (Jerušolaim de Lite). Tačiau Vilnių Šiaurės Jeruzale galima pavadinti ne tik dėl jo reikšmės žydų kultūrai, bet ir todėl, kad civilizacijų sandūra ir trauka nulėmė tokį daugiakonfesiškumą, kokio nebuvo nė vienoje Europos sostinių – viena šalia kitos gyvavo per dešimt konfesijų: katalikai, stačiatikiai arba ortodoksai, graikai katalikai arba unitai, sentikiai, armėnai katalikai, liuteronai, evangelikai reformatai arba kalvinistai, arijonai, totoriai musulmonai, karaimai ir žydai judėjai. Šis LDK ir jos sostinės Vilniaus daugiakultūriškumas, neturintis analogų Europoje, šiandien yra aktualiausias senosios kultūros aspektas. Tuo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė šiandienos Tūkstantmečio idėjai yra paradoksaliai artimesnė už moderniųjų laikų nacionalizmo epochos Lietuvos kultūrą.
Straipsnis pirmą kartą paskelbtas Lietuvos banko lankstinuke, išleistame kartu su antrąja 100 litų moneta iš serijos, skirtos Lietuvos vardo minėjimo tūkstantmečiui. 2008 m.
